Keramika yra vienas seniausių žmogaus sukurtų menų, tačiau kartu – ir vienas iš tų, kuris niekada nepraranda aktualumo. Šiandien, kai viskas aplink mus tampa greita ir skaitmenizuota, vis daugiau žmonių atranda rankų darbo terapinę vertę. Molio lipdymas, glazūravimas, laukimas, kol darbas išdegs – visa tai sukuria savotišką priešpriešą skubėjimui. Tokiose vietose kaip Karinacraft keramijos studija Vilniuje, šis procesas tampa ne tik kūrybine, bet ir vidinės tylos praktika, leidžiančia patirti, ką reiškia iš tiesų būti „čia ir dabar“.
Molio kelionė iki galutinio kūrinio yra ilga ir kupina iššūkių. Vien lipdymas – tik pradžia. Būtent glazūravimo etapas suteikia keramikai charakterį, spalvą, netgi emociją. Įvairios molio glazūravimo technikos leidžia menininkams ir mėgėjams eksperimentuoti: nuo tradicinio panardinimo iki purškimo, nuo sluoksniuotos glazūros iki kobalto piešinių ar „rakū“ degimo. Kiekvienas būdas – savitas, neprognozuojamas ir kupinas siurprizų.
Glazūra – tai tarsi paskutinis potėpis paveiksle. Ji gali paslėpti netobulumus, bet gali ir juos išryškinti. Tai priklauso ne tik nuo technikos, bet ir nuo pačios ugnies – degimo temperatūros, trukmės, net oro drėgmės. Todėl kiekvienas kūrinys, ištrauktas iš krosnies, yra unikalus. Ir būtent ši nenuspėjamumo akimirka žavi daugelį keramikos mylėtojų: tu niekada iki galo nežinai, kas tavęs laukia.
Molio glazūravimas – tai tarsi dialogas tarp žmogaus ir gamtos jėgų. Jame susitinka žemė (molis), vanduo (glazūra), oras (džiovinimas) ir ugnis (degimas). Kiekvienas elementas turi savo balsą, savo nuotaiką, o menininko užduotis – juos suderinti. Todėl šis procesas ne tik moko kūrybiškumo, bet ir kantrybės, gebėjimo paleisti kontrolę.
Kai kurie žmonės glazūravimą vadina meditacija spalvose. Ir iš tiesų – tai ne tik techninis, bet ir emocinis procesas. Galbūt būtent todėl keramika šiandien vėl tampa populiari: ji jungia senąsias tradicijas su šiuolaikinio žmogaus troškimu sulėtėti, pajusti ir kurti.
